Vienkartinė kariuomenė. Kur didžiausia Europos silpnybė?

🔹Europa šiandien gynybai leidžia daugiau nei bet kada po Šaltojo karo. Perkame tankus, oro gynybos sistemas, raketas, kaupiame amuniciją. Tačiau didelio intensyvumo kare svarbiausias klausimas prasideda ne pirmąją dieną, kai sandėliai dar pilni. Tikrasis egzaminas prasideda po kelių savaičių – kai raketos jau iššaudytos, sviedinių atsargos mažėja, technika sunaikinta arba laukia remonto, o kariuomenei reikia naujos produkcijos. 🔹Ir čia atsiranda viena pavojingiausių Europos silpnybių. Net turėdama milijardus valstybė negali nusipirkti raketos, kurios gamykla nepajėgi pagaminti. Naujos gamybos linijos, sprogmenų ir parako gamyba, kvalifikuoti darbuotojai, žaliavos, elektronika ir specializuota įranga neatsiranda per kelias savaites. Todėl karo metu gali susidaryti pavojingas skirtumas tarp to, kaip greitai kariuomenė sunaudoja ginklus, ir to, kaip greitai pramonė sugeba juos pakeisti. 🔹Naujausioje mini ciklo „RYTŲ FRONTAS“ laidoje kalbu apie Europos karo pramonės tikrąjį pajėgumą. Ar dabartinė gamyba būtų pakankama, jeigu NATO rytiniame flange prasidėtų ilgas karas? Kodėl „just in time“ ekonomikos modelis, puikiai veikiantis taikos metu, kare gali tapti pavojingu? Kodėl vienas trūkstamas komponentas, žaliava ar specialistas gali sustabdyti visą gamybos grandinę? Ir kodėl pilni sandėliai be greitai veikiančių fabrikų gali reikšti tik laikiną saugumą? 🔹Atskira problema – susiskaidžiusi Europos gynybos pramonė. Skirtingos valstybės perka skirtingas sistemas, naudoja skirtingas dalis ir net tos pačios paskirties amunicija ne visada gali būti lengvai pakeičiama. O jeigu karo metu visoms NATO šalims vienu metu prireiktų tų pačių raketų, sviedinių ir atsarginių dalių, iškiltų dar vienas klausimas – kas juos gautų pirmas? Todėl bendri pirkimai, daugiametės sutartys ir iš anksto rezervuoti gamybos pajėgumai tampa ne ekonomikos, o kolektyvinės gynybos klausimu. 🔹Kalbu ir apie Ukrainos pamokas. Karas parodė, kad didelė centralizuota gamykla gali tapti patogiu priešo taikiniu, todėl kritinę gamybą reikia išskaidyti. Dronų ir elektroninės kovos technologijos keičiasi taip greitai, kad tradiciniai ilgus metus trunkantys kūrimo bei pirkimo procesai tampa per lėti. Kariuomenė ir gamintojas turi mokytis beveik realiu laiku, o pramonė turi būti pasirengusi ne tik gaminti, bet ir atkurti gamybą po smūgio. 🔹Ir galiausiai – Lietuva. Ką privalome gaminti patys, o kur turime tapti didesnių Europos tiekimo grandinių dalimi? Ar mūsų gynybos įmonės turėtų pakankamai žaliavų, energijos ir specialistų karo metu? Ar jos sugebėtų pereiti prie dviejų ar trijų pamainų? Kas nutiktų gamyklai po Rusijos smūgio arba nutrūkus pagrindiniam tiekimo maršrutui? 🔹Nes gamyklos atidarymas dar nėra pasirengimas karui. Tikrasis testas prasideda tada, kai kariuomenė jau sunaudojo pirmąsias atsargas ir reikia jas papildyti. Kariuomenė be pramonės gali tapti vienkartine kariuomene – labai stipria pirmąją karo savaitę, bet kiekvieną kitą dieną vis silpnesne. 🔹Todėl pagrindinis šios laidos klausimas paprastas: ar Europa – ir Lietuva – turėtų kuo kariauti ne tik pirmąją karo dieną, bet ir antrąjį mėnesį? ⏲️ Potemės: 02:14 – Rytų flangas susiėmė 07:00 – Europos amunicijos problemos 17:08 – Ydingas NATO šalių taikos pramonės modelis 23:46 – Europos šalių susiskaldymas 31:24 – Ukrainos karo pramonės pavyzdys 39:42 – Lietuvos karo pramonės testas 49:33 – Vienkartinės kariuomenės pavojus PILNAS LAIDAS GALITE RASTI ČIA:   / arturasanuzis   https://contribee.com/lt/arturas-anuzis #arturasanuzis #rytufrontas #dronai #drone #karas #rusija #kariuomene #europa #lietuva #gynyba #ukraina #ukraine #ukrainewar #nato #biudzetas #gynyba