Kontroliniai klausimai: kieno Krymas? O kieno Sporto rūmai? Atsakyk - ir bus aišku, kas tu ir su kuo

Yra serialas „Sostų karai“. Mūsuose eina naujas, irgi geras – „Dvarų karai“. Smūgiuoja vieni iš dešinės, kiti – iš kairės, kas gali – ir iš apačios, o yra tokių, kurie išvis rėkdami maskatuoja rankomis ir kojomis į visas puses. Na, bet kol visokie gudragalviai „skaidrintojai“ murkdosi savo pačių dumble, grįžkime prie politikos. Nes argi visa tai - ne politinės žiurkių lenktynės? Ką parodys mūsų rinkimai – paaiškės dar negreit. Bet ką gi rodo tendencijos kaimynystėje – kad ir toje pačioje Vokietijoje? Gal kad jau įgriso kai kuriems žmonėms tie globalistinai kliedesiai, neva visas pasaulis – visų, o žmonijos šviesus rytojus – po visą svietą laisvai sau blūdijančios dvikojų gaujos be jokių atpažinimo ženklų, kai vieni minta gėlytėmis, ir jau nebeturi nei noro, nei pajėgumų net daugintis, o kiti – vislūs ir įžūlūs, pasiryžę lipti tiems geibiems mulkiams per galvas (ir ant galvų!), ir imti tą pasaulį paprastai – skaitlingumu. O tas pasaulis permainingas – ir anokia čia naujiena? Pamenat „Internacionalą“? „Pasaulį seną išardysim iš pamatų pačių, ir tuoj naujai pasaulį atstatysim – kas buvo nieks, tas bus viskuo“ :) Laikai keičiasi, o senos dainos - tos pačios. Vis tik senutė gamta vienaip ar kitaip randa būdų atstatyti sveiko proto balansą. Todėl gal ir teisus Sąjūdžio trubadūras Arvydas Juozaitis, sakantis, kad į savinaikos tiesiąją išėjusios Vakarų civilizacijos piliečiams, o taip pat, žinoma, ir mums, reikia galvoti, kada galvoti, o kada – tiesiog... mylėtisn:) Nes, kaip bebūtų, „vaikai gimsta ne dėl pašalpų, o iš aistros“. O besiruošiant juos gimdyti - gali praeiti visas gyvenimas! Taip ir nė nepradėjus gyventi... Nes galiausiai, kai nuspręsi, kad tų turtų sukaupei jau pakankamai, paaiškės, kad jau pjuvenos byra iš visų galų! Tai kokie čia gali būti palikuonys? Pasižiūrėkit į veidrodį, močiute ir seneli - ir iškart suprasi, kad nieko nebus, nes traukinys seniai nuvažiavo! Su Arvydu kalbėtis visada įdomu. Šįkart – apie populizmą. Ar išvis įmanoma politika be populizmo? Ar pataikavimas miniai - populizmas? O ar pataikavimas globalizmui – jau nebe? Jei taip, tai daugelio vadinamųjų Vakarų valstybių valdžioje šiuo metu kaip tik ir sėdi populistai – tai tie, kurie stengiasi suteikti šiam žodžiui niekinamą atspalvį. Kita vertus, jei valdžia – nuo tautos, o “populus” ir yra ta tauta, tuomet tie, kas ją atstovauja – ir yra populistai. Dar kalbėjome ir apie žydus, kažkodėl manančius, kad jų kaulai - svarbesni už visų kitų. Ogi iš tiesų visas pasaulis – taip pat ir Vilnius - stovi ant kadaise čia gyvenusių žmonių kaulų! Žydų ir ne žydų. Na ir ką? Kita vertus - kaip nesižavėti tauta, kuri sugebėjo savo valstybę pastatyti ne ant kaulų ir net ne ant griuvėsių, o tiesiog - ant Senojo testamento - Toros? Kitaip tariant, ant žodžio ir ištikimybės šimtmečių tradicijoms. Niekas nėra tik juoda arba tik balta. Ir tuomet jau kyla pagunda formuluoti naujus “kontrolinius” klausimus, pagal kuriuos nustatytume, kurioj tu barikadų pusėje. Gal jau ne “kieno Krymas” (rusų ar ukrainiečių), o “kieno Vilniaus Sporto rūmai” (žydų ar Sąjūdžio?)