Resocializacija: ar priimsime suklydusį? Kunigas Arūnas Peškaitis OFM

Kalbėdamas apie požiūrį į nuteistuosius Mažesniųjų brolių ordino vienuolis, Vilniaus šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino vienuolyno gvardijonas kunigas Arūnas Peškaitis OFM sako: „Man pavyko išsiridenti rąstą iš savo akies, nes pajutau, kad niekuo nuo jų nesiskiriu. Tai, kad esu kitoje tvoros pusėje, yra Dievo malonė.“ Dienraštis „Bernardinai.lt“ tęsia pokalbių ciklą „Resocializacija: ar priimsime suklydusį?“. Šeštojoje dalyje diskutuojama apie sielovados svarbą ir tikinčiųjų požiūrį į nuteistuosius. Kun. A. Peškaitis daug metų dirbo Lukiškių kalėjimo kapelionu, o šį uždarius toliau bendrauja su nuteistaisiais, reguliariai lanko įkalinimo įstaigas. Anot jo, tam, kad sielovada nuteistiesiems būtų veiksminga, labai svarbu kurti žmogišką ryšį. „Jeigu žmogus nesusitapatins, nepajaus, kad jis yra lygiai toks pats kaip sėdintis priešais, nesukurs ryšio ir užkirs kelią sielovadai. Sielovada gali būti žmogaus virsmo raktas – aš tokių dalykų esu matęs. Kalbu ne apie tą emocinį pokytį, kai kalinys sako: „Aleliuja, aš tikiu Kristų, dabar viskas bus kitaip.“ Kai matau, kad nuteistieji išeina iš kalėjimo ir gyvena visavertį normalų gyvenimą, pakartotinai nepadaro nusikaltimo, tada galiu sakyti, jog sielovada prie to prisidėjo nemaža dalimi“, ­– pasakoja jis. Kunigas A. Peškaitis OFM puikiai pamena 2007-ųjų žiemą, kai pirmą kartą įžengė į Lukiškių kalėjimą pakviestas ten dirbančio psichologo. „Kvietimas buvo keistas, iš pradžių net nesupratau, kokiu būdu mane surado. Paskambinęs psichologas pasakė, kad su manimi nori susitikti nuteistieji iki gyvos galvos. Be galo nustebau, nes neturėjau jokių ryšių su kalėjimu ir savęs ten neįsivaizdavau. Pasirodo, nuteistieji mane žinojo, nes klausė Mažosios studijos laidų. Jei nebūčiau kunigas, būčiau atsisakęs kvietimo. Kai kuriuos traukia ta tamsi vieta, bet ne mane. Tačiau pagalvojau, kaip būdamas kunigu galėčiau nesutikti“, – prisiminimais dalijasi brolis pranciškonas. Kun. A. Peškaitis pripažįsta, kad vizitas į kalėjimą gąsdino, nes ir pats buvo persmelktas įvairių stereotipų apie nuteistuosius. „Yra stereotipas, neva nusikaltusieji yra ne žmonės, o kažkokie vampyrai. Aš taip pat žiūrėjau į kalėjimą su siaubu. Kai mane ten įleido, pirmiausia nuvedė į nedidelį kambarį, čia rinkosi Lukiškių kalėjimo psichologo organizuota savitarpio emocinės pagalbos grupė. Žmonių buvo nedaug, tąkart susitikau su dešimtadaliu nuteistųjų iki gyvos galvos“, – pasakoja kunigas. Dvasininkas pamena, kad susitikimo metu nuteistieji prisistatė įprastais žodžiais „esu nuteistasis iki gyvos galvos“ ir pasakė savo vardą bei pavardę. „Jie pasakojo apie save, rodė šeimos nuotraukas. Gerąja prasme patyriau šoką, nes išvydau žmones, kurie turi vaikų, artimųjų ir jų ilgisi. Tuo metu nekėliau klausimo, kokį nusikaltimą jie įvykdė, kad pateko į kalėjimą. Tačiau aiškiai pajutau, kad sutikęs tokius žmones gatvėje tikrai negalėčiau pamanyti, jog tai baisūs nusikaltėliai“, – sako jis. Atėjus laikui prisistatyti pačiam, kunigą aplankė keistas suvokimas. „Nemėgstu, kai daug ką aiškiname Šventosios Dvasios veikimu, bet greičiausiai tąkart ji buvo šalia. Nuteistiesiems pasakiau, kad esu „nuteistasis iki gyvos galvos šioje žemėje Arūnas Peškaitis“. Tada šiek tiek papasakojau apie save, ir užsimezgė natūralus žmogiškas pokalbis“, – pamena kun. A. Peškaitis. Kūrybinė komanda: Vakaris Vingilis, Lukas Karčiauskas. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/a-peskaiti.... Projektą „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų.