ELNIO DEVYNERAGIO ŠVIESA. Renalda Mačiulskienė

ELNIO DEVYNERAGIO ŠVIESA Sekmadienio vakaras tyliai sušyla, Žvakė ant stalo kalba be žodžių. Už lango ruduo dar snaudžia be sniego, Bet širdy jau Kalėdų takai. Lėtai nusileidžia ramybė, Lyg delnas ant kaktos. Ir aš nebeieškau atsakymų – Pakanka šitos šviesos. Ateina elnias devyneragis, Neša šviesą per naktį tyliai. Ant jo ragų – devynios žvaigždės, Kad nepasiklystų širdys. Jis nieko neprašo, Tik leidžia tikėti, Kad šviesa visada Ras kelią namo. Po egle sustoja minutės, Laikas pamiršta skubėt. Tinginys šiandien – ne nuodėmė, O dovana sau ir dangui. Užtenka arbatos garų, Užtenka tylos gyvos. Net sapnai jau ruošias Kalėdoms, Apsisiautę ramybės skraiste. Ateina elnias devyneragis, Per sniegą, kurio dar nėra. Jo pėdsakai – šilti prisilietimai, Jo žvilgsnis – šventa tyla. Ant jo ragų – devynios žvaigždės, Kad prisimintum save, Kad net ilgiausioj nakty Šviesa nemiega. Jei pavargai – prisėsk po egle, Jei tylu – tai dar ne pabaiga. Šviesa nemėgsta triukšmo, Ji ateina tada, Kai esi pasiruošęs ją priimt. Ateina elnias devyneragis, Ir vakaras tampa šventas. Ne dėl to, kad taip parašyta, O todėl, kad taip jaučiama. Sekmadienis užsimerkia, Kalėdos dar pakeliui… O šviesa lieka su mumis. #Renalda, #Kūryba, #Poezija, #Daina, #Žiema, #Kalėdos