Kuo sumokėsim už Dangaus Karalystę?

Už savo galvą sumokėti galima tik viena moneta. Ir jos nenusikalsi. XXX eilinio sekmadienio (A) skaitiniai: https://lk.katalikai.lt/_dls/_abc/a_e... Romos imperijoje buvo mokestis už galvą: vienas denaras per metus už vieną žmogų. Šeši žmonės namuose — šeši denarai. Moki už tai, kad turi galvą. Praėjusį sekmadienį tą monetą Jėzus laikė delne. Šį sekmadienį Jis pasako, kas iškalta ant kitos monetos — tos vienintelės, kuria apskritai įmanoma atsiskaityti. 📖 Skaitiniai: Iš 22, 20–26 — ateivis, našlė, našlaitis ir apsiaustas, grąžintinas prieš saulėlydį Ps 18 (17) — „Myliu tave, Viešpatie, mano stiprybe“ 1 Tes 1, 5c–10 — „atsivertėte nuo stabų į gyvąjį ir tikrąjį Dievą“ Mt 22, 34–40 — didžiausias įsakymas 🪙 Kelios mintys iš įrašo: Ar jūsų nestebina Dievo nuolankumas? Jį kamantinėja trečią kartą iš eilės — o Jis nesako „eikite nuo mano galvos“. Pats Dievas, pats Įstatymas, pats Įstatymo išsipildymas atsakinėja į klausimus kaip mokinukas mokytojui. Jis leidžia klausti. Leidžia abejoti. Leidžia bandyti. Iš to — pirmasis klausimas sau: aš mokinys ar kamantinėtojas? Abi pozicijos galimos. Dievas leido. Pirmajame skaitinyje liepiama neskriausti trijų: ateivio, našlės, našlaičio. Kodėl būtent jų? Nė vienas iš jų neturi gynėjo. Ateivis — genties, našlė — vyro, našlaitis — tėvo. Ir ten, kur gynėjo nėra, Dievas atsistoja pats. Nerizikuok su Juo susidurti. „Mylėk Dievą — ir Jo atvaizdą, žmogų.“ Tiberijaus moneta abiejose pusėse rodė tik Tiberijų. O Dievo moneta: vienoje pusėje Dievas, kitoje — žmogus. Kas tas dvi puses sujungė? Kryžiaus auka. O jei kas nors, radęs aukso gyslą, pats užsisakytų štampą ir prikaltų Tiberijaus monetų — net geresnio aukso? Būtų nukirsdintas. Už padirbinėjimą. Ir štai klausimas: ar aš nebandau savo jėgomis, savo išmislu? Jis pats yra ta moneta. „Jis — Dievo šlovės atšvaitas ir Jo esybės antspaudas“ (Žyd 1, 3) — graikiškai charaktēr, tai yra monetų kalimo štampas. Ir ji duota ne už nuopelnus: „Malone jūs esate išgelbėti per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų — tai Dievo dovana... kad niekas nesigirtų“ (Ef 2, 8–9). 🔎 Patikslinimas apie artimą — dviem kryptimis Įraše sakiau, kad artimas yra tas, kuriam aš parodau gailestingumą. Verta tai pasakyti tiksliau, nes Evangelijoje sakinys eina kita kryptimi: Jėzus klausia, kas iš trijų tapo artimas sumuštajam — ir atsakymas yra samarietis (Lk 10, 36). Bet abu dalykai tiesa, tik skirtingomis kryptimis: Samarietis tapo artimas sumuštajam — taip sako Jėzus. Ir tą pačią akimirką sumuštasis tapo artimas samariečiui — taip veikia širdis. Nes artumą kuria tas, kuris įdeda. Motinai vaikas artimesnis nei vaikui motina: motina įlieja save, o vaikas pasiima ir išeina. (Beje, tą patį — net su motinos pavyzdžiu — užrašė Aristotelis „Nikomacho etikoje“, IX, 7: geradarys myli labiau nei tas, kuriam padaryta gera, nes į darbą jis įdėjo save.) Ir aukščiausias to atvejis — ne motina ir ne samarietis: „jūs, kadaise buvusieji toli, esate tapę artimi dėl Kristaus kraujo“ (Ef 2, 13). Jis įdėjo — ir mes tapome artimi. O pasauliui tai lieka neperprantama, nes patiriama tik įdėjus: „Palaimingiau duoti negu imti“ (Apd 20, 35). 🔧 Klaidos nugalėtojo kampelis 1. Citavau: „tarnauk Dievo jėga — Paulius Timotiejui“. Pasitikrinęs radau, kad veiksmažodis kitas: „drauge su manimi kentėk dėl Evangelijos Dievo jėga“ (2 Tim 1, 8; prieš tai — 1, 7: „Dievas mums davė ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir susitvardymo Dvasią“). „Dievo jėga“ atsiminiau teisingai, o „tarnauk“ pakeičiau į „kentėk“. 2. Pabaigoje paklausiau: „o kaip įsigyti tą monetą?“ Visą laidą kalbėjau, kad jos nei nusikalsi, nei nusipirksi — o paskutinis žodis išėjo pirkimo žodis. Teisingiau būtų: „o kaip ją priimti?“ Nes ji paduodama į atkištą delną. 🙏 Jei šis apmąstymas pravertė — prenumeruokite kanalą. Ir parašykite komentare: kieno atvaizdas ant jūsų monetos? Su Dievu. Būkite palaiminti.